Skiepijimasis – saugiausias ir patikimiausias būdas apsisaugoti nuo pavojingų užkrečiamų ligų

Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Pasaulio sveikatos organizacija duomenimis, vakcinos kasmet išsaugo du milijonus gyvybių. Skiepai nuo užkrečiamųjų ne tik apsaugo patį pasiskiepijusį asmenį, tačiau sudaro kolektyvinę apsaugą, t. y. paskiepijus pakankamą kiekį visuomenės narių, liga suvaldoma ir nebeplinta. Tuo pačiu sudaromos galimybės saugiai jaustis tiems asmenims, kurie dėl sveikatos būklės negali būti skiepijami. Tačiau ligos niekur nedingsta, sumažėjus kolektyviniam imunitetui iškyla grėsmė ligoms plisti. Viešoje erdvėje (internete, spaudoje ir pan.) galima rasti nemažai informacijos apie skiepų žalą. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad ši informacija gali būti moksliškai nepagrįsta.

Dažniausiai užduodami klausimai apie skiepus

1. Kodėl reikia skiepytis?

Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, tačiau ir sukuriama saugi aplinka visuomenei.   Kiekviena vakcina yra skiriama apsaugoti žmogaus organizmą nuo konkrečios ligos/infekcijos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, gripo vakcina – vienam gripo sezonui, difterijos – 5–10 metų. Medikas, skirdamas vakciną, vadovaujasi vakcinos aprašu, kuriame yra nurodytos įskiepijimo dozės ir pakartotino skiepijimosi laikas. Tam, kad skiepai būtų efektyvūs ir susidarytų imunitetas, privaloma laikytis atitinkamos vakcinacijos sekos (kurso), kuris nurodytas vakcinos apraše. Skiepų efektyvumas siekia nuo 90 iki 99 procentų. Tačiau ne visada „kalta“ vakcina dėl to, jei paskiepytas asmuo nuo vienos ar kitos infekcijos, po skiepo susirgo sunkia ar lengva ligos forma. To priežastimi gali būti – nesilaikymas rekomenduojamų vakcinavimo intervalų, pvz., žmogus pamiršo atvykti pasiskiepyti rekomenduojamu laiku ir todėl buvo neišlaikyti terminai tarp vakcinacijų arba visai nebaigė nurodyto skiepijimo kurso. Kita priežastis, dėl ko kartais nepasiekiamas norimas rezultatas, tai skiepijamo asmens amžius (kuo vyresnis žmogus, tuo imuninis atsakas yra vangesnis), taip pat labai svarbus imuninio atsako veiksnys – lydinčios ar persirgtos ligos, medikamentų naudojimas.

2. Kas yra vakcina?

Vakcinos yra sudėtiniai imunobiologiniai preparatai, sudaryti iš susilpnintų arba užmuštų mikroorganizmų (bakterijų ar virusų) arba jų sudėtinių dalių (komponentų) bei pagalbinių cheminių medžiagų. Mikroorganizmai arba jų dalys yra genetiškai svetimi organizmui, todėl imuninė sistema juos atpažįsta, sukelia imuninį atsaką bei suformuoja imunitetą tam sukėlėjui, t. y. atsparumą. Vakcinos antigeno sukeltas atsakas panašus į tą, kurį sukeltų tikras (natūralus) tos ligos sukėlėjas, tačiau vakcinos antigeno toksinis poveikis yra daug silpnesnis.

3. Kodėl reikia skiepyti vaikus?

Vakcinacija sumažina infekcinių (užkrečiamų) ligų plitimą. Kai kurių ligų, pvz., poliomielito, difterijos paplitimas pasaulyje ženkliai sumažėjo, nes daugėjo pasiskiepijusių asmenų skaičius. Tačiau labai svarbu skiepytis ir toliau, nes galimi vakcinomis valdomų ligų protrūkiai, esant mažėjančiam pasiskiepijusių gyventojų skaičiui. Svarbu nenustoti vakcinuotis, nors šiuo metu gali būti registruojami vos keli ligos atvejai. Kuomet bus užmiršta skiepų nauda ir žmonės nebesiskiepys, vis daugiau žmonių susirgs ir platins infekcijas kitiems. To pasekmė – padidėjęs sergamumas, mirtingumas, komplikacijų skaičius. Japonijos pavyzdys: 1974 m. Japonija sėkmingai įgyvendino kokliušo vakcinacijos programą, kuomet net 80 proc. japonų vaikų buvo paskiepyta šia vakcina. Tais metais buvo užregistruota tik 393 kokliušo ligos atvejų ir neužregistruotas nei vienas mirties atvejis. Tačiau praėjus keleriems metams pasklido gandai, jog vakcinuotis nuo kokliušo daugiau nebereikia, jog vakcina galimai nesaugi ir 1976 m. buvo paskiepyta tik 10 proc. vaikų. 1979 m. Japonija išgyveno didžiulę kokliušo epidemiją, kuomet buvo registruota 13 tūkst. susirgimų kokliušu ir net 41 mirties atvejis. 1981 m. vyriausybė pradėjo vakcinaciją nuo kokliušo ir šios ligos atvejų skaičius ženkliai sumažėjo.

4. Ar vakcinos yra saugios? Ar vakcinos yra būtinos?

Pirmoji žodžio „saugi“ reikšmė yra „nekenksminga“. Šis apibūdinimas leistų suprasti, kad dėl bet kokių neigiamų vakcinos sukeltų pasekmių, vakcina taptų „nesaugi“. Taikant tokį apibūdinimą, nėra visiškai saugių vakcinų. Beveik visos vakcinos sukelia skausmą, paraudimą ar patinimą injekcijos vietoje. Kai kada gali kilti šiek tiek sunkesnių šalutinių reiškinių, pvz., karščiavimas. Nors nei vienas šių simptomų nesukelia sunkesnio ilgalaikio pažeidimo, jis gali išgąsdinti tėvus. Be to, dauguma jaunų tėvų šiandien nėra matę tymų, parotito, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės ar kokliušo susirgimų. Dėl to dalis tėvų kelia klausimą, ar vaikų vakcinavimas iš viso yra reikalingas ir saugus.

5. Ar yra sistemos, užtikrinančios, kad vakcinos yra saugios po to, kai jos yra užregistruotos?

Remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos reikalavimais, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema. Farmakologinis budrumas – tai veikla, skirta nepageidaujamoms reakcijoms į vaistą nustatyti, įvertinti ir stebėti bei perspėti apie galimą nepageidaujamą vaisto poveikį. Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Pasikeitimas tokia informacija ir apibendrintas nepageidaujamų reakcijų vertinimas yra būtinas užtikrinant pacientų gydymą saugiais vaistais.

6. Ar vakcinos yra veiksmingos?

Vienas geriausių vakcinos veiksmingumą įrodančių pavyzdžių yra 2 tipo Haemophillus influenzae B (Hib) vakcina, apsauganti nuo šios bakterijos sukeliamų ligų, kurių sunkiausia – meningitas (smegenų dangalų uždegimas). Pirmą kartą Hib vakcina buvo pradėta naudoti 1990 metais. Tuo metu JAV 2 tipo Haemophillus influenzae B mikrobas buvo pati dažniausia bakterinio meningito priežastis, kuri kiekvienais metais sukeldavo vidutiniškai 15 tūkst. susirgimų ir 400–500 mirčių. Susirgimų ir mirčių skaičius dešimtmečiais buvo pastovus. Pradėjus skiepyti Hib vakcina, susirgimų, sukeltų Haemophillus influenzae B, sumažėjo iki mažiau kaip penkiasdešimties atvejų per metus. Dramatišką ligų, pvz., susirgimų tymais, kiaulyte, raudonuke, poliomielitu, difterija, stablige ir kokliušu sumažėjimą per keletą metų sąlygojo skiepai.

7. Kodėl svarbūs skiepai?

Skiepijimai turi būti vykdomi dėl trijų svarbiausių priežasčių:

• Kai kurios ligos yra plačiai paplitusios, todėl sprendimas neskiepyti gyventojų reiškia prisiimti šios ligos riziką.
• Kai kurios infekcijos vis dar cirkuliuoja aplinkoje. Susirgimai šiomis infekcijomis pasitaiko retai. Sumažėjus skiepijimų (imunizacijos) apimtims, galimi šių ligų protrūkiai su gyvybei grėsmingomis komplikacijomis. Pvz., JAV praėjusio amžiaus VIII dešimtmečio pabaigoje ir IX dešimtmečio pradžioje sumažėjus vakcinacijos nuo tymų apimtims, buvo užregistruota 11 tūkst. tymų hospitalizacijos bei virš šimto tymų sąlygotų mirčių.
• Išsivysčiusiose šalyse kai kurios ligos išnyko (pvz., tuberkuliozė, difterija), tačiau jos kituose pasaulio regionuose ir toliau sukelia protrūkius. Atsižvelgiant į didelį tarptautinių kelionių mastą, šias ligas keliautojai gali labai lengvai įvežti į bet kurią kitą šalį.

8. Ar paskiepijus galimos nepageidaujamos reakcijos į skiepą? Kaip jos pasireiškia? Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Kiekvienos vakcinos apraše visada nurodoma, kad vakcina yra imunobiologinis preparatas, kurį panaudojus, galimos nepageidaujamos reakcijos. Dažniausiai tai vietinės reakcijos – patinimas, paraudimas, sukietėjimas dūrio vietoje. Bendro pobūdžio reakcijos – pakilusi temperatūra, galvos skausmas, bėrimas ir kt. Organizmo reakcija į kiekvieną skiepą yra nevienoda. Prieš skiepą gydytojas turi perspėti pacientą apie galimas vietinio ar bendro pobūdžio reakcijas.

9. Ar geriau skiepytis nei natūraliu būdu persirgti?

Nustatyta, kad „natūrali“ infekcija dažnai sukelia geresnį imunitetą nei vakcinacija. Natūrali infekcija dažniausiai sukelia imunitetą po vieno infekcijos epizodo, o vakcinos gali reikėti kelių dozių. Pvz., difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito B ir poliomielito vakcina yra skiriama mažiausiai tris kartus. Tačiau skirtumas tarp vakcinacijos ir imunizacijos yra už imunitetą mokama „kaina“. Už vakcinaciją mokama „kaina“ yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama „kaina“, dažniausiai, yra gerokai didesnė: pvz., natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystimosi sulėtėjimas po natūralios Hib infekcijos, kepenų funkcijos sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar plaučių uždegimas po natūralios vėjaraupių infekcijos.

10. Ar vakcinos silpnina imuninę sistemą?

Kai vaikai užsikrečia vienu virusu, jie negali taip pat lengvai kovoti su kitais virusais ar bakterijomis. Pavyzdžiui, susirgę vėjaraupiais, vaikai yra jautresni bakterinėms infekcijoms (pvz., A grupės streptokokui). O tymais užsikrėtę vaikai yra jautresni bakterijoms sukeliančioms kraujo infekcijas (sepsiui). Vakcinose infekcijų sukėlėjai yra taip nuslopinti, kad jie negali susilpninti imuninės sistemos. Paskiepytiems vaikams negresia didesnė nei neskiepytiems vaikams kitų infekcijų (kalbama apie vakcinomis nekontroliuojamas infekcijas) rizika.

11. Kur galima gauti išsamios ir patikimos informacijos apie skiepus?

Daugiau patikimos informaciją apie užkrečiamąsias ligas, kurios valdomos skiepais, galima rasti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro interneto svetainėje www.ulac.lt. Taip pat rekomenduojama konsultuotis su savo šeimos gydytoju.

Parengta pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro informaciją